The interpretive-sensory access theory of self-knowledge claims that we come to know our own minds by turning our capacities for knowing other minds onto ourselves. Peter Carruthers argues that two of the theory’s advantages are empirical adequacy and scientific fruitfulness: it leaves few of the old discoveries unexplained and makes new predictions that provide a framework for new discoveries. A decade has now passed since the theory’s introduction. I review the most important developments during this time period regarding the two (...) criteria: whether the theory’s six main predictions were supported, and whether the theory’s predictions contributed to new empirical studies. I argue that the interpretive-sensory access theory of self-knowledge remains empirically adequate and scientifically fruitful. (shrink)

Psichologizmas yra loginių ir psichologinių terminų reikšmių tapatinimas. Husserlio Prolegomenai yra žymiausias psichologizmą kritikuojantis tekstas. Iki šiol buvo atviras klausimas, kas būtent juose įrodyta. Šio straipsnio tikslas yra į jį atsakyti. Pagrindinis straipsnyje ginamas teiginys yra toks: Prolegomenuose Husserlis įrodė, kad jei reliatyvizmas klaidingas, tai psichologizmas klaidingas, bet neįrodė reliatyvizmo ar psichologizmo klaidingumo, nes jis neįrodė, kad reliatyvizmas save paneigia. Pirmiausia nagrinėjami du kartais Husserliui priskiriami įrodymai: paremtasis prielaida, kad logika yra normatyvi, ir paremtasis prielaida, kad psichologija remiasi logika. Tvirtinama, (...) kad jie nesuderinami su logikos samprata Prolegomenuose. Tuomet nagrinėjami likę įrodymai ir parodoma, kaip iš jų plaukia, kad jei reliatyvizmas klaidingas, tai psichologizmas klaidingas. Galiausiai nagrinėjamas įrodymas, kad reliatyvizmas save paneigia vienu ar kitu būdu: ar savaime, ar tuomet, kai yra išreiškiamas, ar tada, kai įrodinėjamas kitam. Teigiama, kad reliatyvizmo klaidingumas juo neįrodytas. Straipsnio išvados reikšmingos bet kokiam logiką reliatyvizuojančiam požiūriui. (shrink)

Straipsnis nagrinėja, kaip Shaunas Gallagheris sprendžia fenomenologijos ir natūralizmo suderinamumo klausimą. Pirmoje dalyje aptariamas Gallagherio tyrimų atspirties taškas: fenomenologinės kūno schemos sampratos pritaikymas interpretuojant trečiojo asmens prieiga gautus duomenis. Antroje dalyje aptariamas bendras Gallagherio fenomenologijos natūralizavimo projektas: argumentai už tai, kad į natūralistinę programą būtų įtrauktos ne paskiros fenomenologų įžvalgos, bet metodiškas pirmojo asmens prieigos taikymas. Trečioje dalyje aptariami argumentai prieš fenomenologijos natūralizavimą. Teigiama, kad pagrindinė problema fenomenologiją ir natūralizmą derinančiam filosofui – mąstymo fenomenologijos natūralizavimas. Galiausiai bandoma apibrėžti fenomenologijos natūralizavimo (...) projekto perspektyvas. (shrink)