Straipsnyje analizuojamos moderniosios vaizduotės sampratos transformacijos fenomenologinėse Edwardo Casey, Mikelio Dufrenne’o ir Vosyliaus Sezemano koncepcijose. Straipsnio tikslas – parodyti, kad estetinėje patirtyje akivaizdžiai atsiskleidžia kūniškas vaizduotės pobūdis. Casey kritikuoja Dufrenne’o bandymą vaizduotę susieti su estetine raiška. Jis pabrėžia vaizduotės autonomiją, tačiau tokiu atveju lieka neaiškus vaizduotės ir suvokimo santykis. Dufrenne’o ir Sezemano pozicija vaizduotės klausimu iš dalies sutampa. Abu jie teigia, kad vaizduotė yra ne produktyvi, bet reproduktyvi ta prasme, kad ji yra apribota materialinio a priori formomis. Kitaip sakant, estetinė (...) raiška yra negalima, jeigu ji nesilaiko suvokiamojo ir suvokiančiojo koreliacijos principo. Sukurti galima tik reprodukuojant išraiškoje kito suvokimo galimybę. Sezemanas pabrėžia kūniškos vaizduotės pirmumą. Įkūnytas vaizduotės judesys atskleidžia būtiną objekto ir subjekto koreliaciją. Vaizduotės kūniškumas pabrėžia buvimo pasaulyje pirmumą, nes vaizduotė yra laisva veikla ir ją riboja tik „pasaulio horizonto stilius“. (shrink)

This article is divided into two parts. In the first one, we will ask what place Ricœur reserves for art works within his philosophical path. We will try to show how this issue is only apparently minor and unimportant. In fact, the language of figurative art, totally other than the conceptual/argumentative language of the logos, is that which more than any other experience can allow philosophy to reflect on otherness, and to discover ‘itself as another.’ In the second part, starting (...) with this acquisition, we will ask ourselves what constitutes the singularity of artistic language and the particular communication specific to works of art. This will allow us to circle back to the initial question and ask ourselves, therefore, what figurative language can teach philosophical communication and what the arts can offer philosophy. (shrink)