Hannah Arendt plačiai žinoma kaip filosofė, kuri mėgino reabilituoti senovės graikų politikos sampratą. Remiantis Žmogaus būklės skaitymu, Arendt paprastai laikoma „graikofile“, jai prikišama „Atėnų nostalgija“. Sunku paneigti Arendt simpatijas graikams – ji iš tiesų atsigręžė į atėniečių politikos supratimą, bandydama jame iškristalizuoti kertinius autentiškos politikos elementus. Vis dėlto ši interpretacija yra pernelyg vienpusiška. Didžiausius nuopelnus politikos suvokimo srityje Arendt priskiria ne graikams, o romėnams. Pastarieji žymiai geriau sprendė politikos stabilumo, tęstinumo ir tvarumo problemą. Visą dėmesį sutelkiant į veiksmą, spontaniškumą ir (...) nepaprastus žygdarbius, kyla grėsmė destabilizuoti ir „išcentruoti“ politinės bend­rijos gyvenimą. Romėnai, įvesdami tokias sąvokas kaip tradicija, autoritetas, steigties (įkūrimo) šventumas, teisė (lex), taip pat pabrėždami politinę atleidimo ir pažado reikšmę, atveria graikams svetimą politinės sedimentacijos plotmę. Ši plotmė suteikia būtinus saugiklius, be kurių tvari politinė egzistencija yra neįmanoma. (shrink)

Hannah Arendt’s account of imperialism has become an unlikely source of inspiration for scholars invested in anti-colonial and postcolonial critique. However, the role of settler colonialism in her thought has come under far less scrutiny. This essay reconstructs Arendt’s account of settler-colonization. It argues that Arendt’s republican analysis of imperialism hinges on her notion of the boomerang effect, which is absent in settler-colonial contexts. Arendt recognized some of the distinctive features of settler expansionism but reproduced many of the ideologies that (...) sustain practices of settler-colonial conquest. This interpretation sheds light on the promises and limits of contemporary retrievals of Arendt’s analysis and critique of imperialism by foregrounding the specificity of settler colonialism as an axis of ongoing colonial violence. (shrink)