Straipsnis skirtas palyginti Arvydo Šliogerio ir Martino Heideggerio hominizuotos Būties sampratoms jų meno filosofijose. Šio tikslo siekiama pasitelkiant jų pasirinktų tapybos kūrinių interpretacijas – Šliogerio atveju pasirinktas Paulio Cézanne’o paveikslas Didžioji pušis, o Heideggerio atveju pasirinktas Vincento van Gogho paveikslas Batų pora. Straipsnio autorius pateikia argumentus, kaip pasirinktas Šliogerio meno kūrinys koreliuoja su jo aristoteliška substancinio individo koncepcija. Sykiu parodoma, kaip nuosekliai evoliucionavo Šliogerio hominizuotos Būties kritika nuo knygos Daiktas ir menas iki veikalo Transcendencijos tyla. Straipsnio pabaigoje išryškintas Šliogerio prieštaravimas (...) sau dėl dviejų nesuderinamų menininko samp­ratų: pirmas apie Menininką-žmogų, įliejantį „daugiau Būties“ į daiktą meno kūrinyje, negu kad tos Būties yra tame daikte gamtoje; antras apie tikrąjį Menininką-gamtą, kuris duoda daiktui „daugiau Būties“, negu jos randame žmogaus rankdarbyje. (shrink)