In this paper, I explore the cognitive value of fantasy literature. Using Immanuel Kant's and Jean-Paul Sartre's discussions of the imagination, and J.R.R. Tolkien's "On Fairy Stories,” I argue that fantasy literature is cognitively valuable when it confers phenomenal knowledge. I move on to demonstrate what a work of fantasy literature requires to confer this phenomenal knowledge. Fantasy literature has the potential to reveal true insights into this world when it brings the reader into a state of “secondary belief” and (...) confers phenomenal knowledge through the union of world and story. (shrink)

Despite Jean-Paul Sartre and Cornelius Castoriadis placing the imagination centre stage in their respective conceptual theories, little work has been done to bring them into conversation on this issue or, indeed, any other. This is perhaps not surprising given Sartre’s early work on this topic has tended to be downplayed in favour of his affirmation of freedom, while Castoriadis not only denigrates Sartre’s thinking generally and his account of the imagination specifically but also posits their relationship as one of opposition. (...) In contrast, this article brings them into conversation on the question of the imagination to call into question Castoriadis assessment of their relation. To do so, I outline Sartre’s position in The Imaginary, showing that Castoriadis assessment of Sartre’s notion is based on a problematic, if common, misunderstanding of Sartre’s notion of nothingness and its relationship to creativity. Having overcome the opposition that Castoriadis affirms between their respective positions, I argue that, while there certainly are differences between their positions, there are also important points of agreement and overlap between them, especially regarding the constitutive role that the imagination plays for consciousness, and the relationships between the imagination and freedom and the imagination and creativity, that point to a shared and original approach. (shrink)

Straipsnyje analizuojamos moderniosios vaizduotės sampratos transformacijos fenomenologinėse Edwardo Casey, Mikelio Dufrenne’o ir Vosyliaus Sezemano koncepcijose. Straipsnio tikslas – parodyti, kad estetinėje patirtyje akivaizdžiai atsiskleidžia kūniškas vaizduotės pobūdis. Casey kritikuoja Dufrenne’o bandymą vaizduotę susieti su estetine raiška. Jis pabrėžia vaizduotės autonomiją, tačiau tokiu atveju lieka neaiškus vaizduotės ir suvokimo santykis. Dufrenne’o ir Sezemano pozicija vaizduotės klausimu iš dalies sutampa. Abu jie teigia, kad vaizduotė yra ne produktyvi, bet reproduktyvi ta prasme, kad ji yra apribota materialinio a priori formomis. Kitaip sakant, estetinė (...) raiška yra negalima, jeigu ji nesilaiko suvokiamojo ir suvokiančiojo koreliacijos principo. Sukurti galima tik reprodukuojant išraiškoje kito suvokimo galimybę. Sezemanas pabrėžia kūniškos vaizduotės pirmumą. Įkūnytas vaizduotės judesys atskleidžia būtiną objekto ir subjekto koreliaciją. Vaizduotės kūniškumas pabrėžia buvimo pasaulyje pirmumą, nes vaizduotė yra laisva veikla ir ją riboja tik „pasaulio horizonto stilius“. (shrink)