Laisvalaikis yra ne tik žmogiškųjų veiklų būtinoji sąlyga, bet ir galutinis jų tikslas. Jis įprastai suvokiamas kaip savitikslė kontempliacijos būsena. Tačiau toks požiūris iškelia klausimą apie visuotinį laisvalaikio prieinamumą. Aristotelio etinės ir politinės teorijos reikalauja, kad laisvalaikis būtų laikomas visuotinai praktikuojamu gyvenimo būdu, tačiau paprastiems žmonėms kontempliatyvusis laisvalaikis atrodo nepraktiškas. Šią problemą galima spręsti iš esmės dviem požiūriais: (a) laisvalaikyje įžvelgiant dvi rūšis arba (b) praplečiant semantinę laisvalaikio sąvokos aprėptį. Tačiau abu šie požiūriai susiduria su tam tikromis problemomis. Siūlau naujai (...) apibrėžti laisvalaikį kaip moralinę-psichologinę sąvoką, derančią su prielaidaujama sielos hexis būsena. Pagal tokį apibrėžimą laisvalaikis būtų traktuojamas kaip kertinė žmogiškoji būklė, atverianti galimybę spręsti visuotinio laisvalaikio prieinamumo problemą. (shrink)