Straipsnyje analizuojamas Lietuvos literatūros lauko po Nepriklausomybės atgavimo atvejis, leidžiantis identifikuoti svarbiąsias lauko padėtis. Į lauką žvelgiama ne kaip į statišką struktūrą, o kaip į tapsmo, kovų dėl reikšmių ir dėl teisės reikšti vietą. Ypatingas dėmesys tenka naujokų kultūrinių biografių formavimosi procesui. Pasitelkiant Pierre’o Bourdieu literatūros lauko teoriją, konkretaus įvykio – polemikos dėl Sigito Parulskio romano Tamsa ir partneriai – analizė leidžia išskirti šias lauko padėtis: „meno menui“ sampratai artima idėja, kad kūrinys yra subjektyvios kūrėjo patirties reprezentacija; populiariojo, „pramoninio“ gaminio, (...) traktuojamo kaip priemonė užsidirbti, samprata; menas – tam tikru būdu atskleista „gilioji tiesa“, atliekanti ugdymo, sąmoningumo skatinimo funkciją. Kiekvienas lauko dalyvis – akademinis kritikas ar rašytojas – save pozicionuoja šių padėčių atžvilgiu. Visais atvejais konkreti padėtis numato ir diskursines praktikas, meno kūrinio, funkcijų, vertinimo ir teisės vertinti sampratas. Siekiant atsakyti į klausimą, kodėl konkretūs lauko dalyviai sugeba arba nesugeba įsteigti ar užimti tam tikras padėtis bei jose išsilaikyti, Lotmano konceptualizuotos literatūrinės biografijos pagrindu formuluojama kultūrinės biografijos samprata. Konkretūs lauke dalyvauti norintys asmenys privalo turėti kultūrines tapatybes, kitaip – kultūrines biografijas, formuojamas vadovaujantis jau turimomis suvokimo schemomis, vertinimų visetais. Šio proceso dinaminis pobūdis išryškėja analizuojant rašytojo Parulskio ir akademinio kritiko Mindaugo Kvietkausko kultūrinių biografių formavimo procesą. (shrink)