Straipsnyje tyrinėjamos dvi akrasijos sampratos ir jų santykis su atsakomybės priskyrimu Douglaso Husako baudžiamosios atsakomybės teorijoje. Nuo Platono Protagoro laikų akrasijos problema filosofijoje glaudžiai siejama su moralinio žinojimo klausimu. Pasitelkiant Antikos bei krikščioniškajai etikai itin reikšmingus tekstus, taip pat šiuolaikinius akratiško elgesio tyrinėjimus, straipsnyje išryškinama kita – vidiniu konfliktu paremta akrasijos samprata. Husako teorijoje taikoma akrasijos samprata akcentuoja moralinį žinojimą-nežinojimą. Tačiau jos prielaidų šaltinis yra ne Antika, o šiuolaikiniai moralinės atsakomybės priskyrimo skeptikai, nors paties Husako teorija nėra skeptinė. Darbe išryškinami (...) esminiai Husako teorijos trūkumai. Šie trūkumai atsiremia į Husako akratiško veikėjo sampratą ir kaip tokiam veikėjui priskiriama atsakomybė. Jų nagrinėjimas leidžia parodyti vidiniu konfliktu grįstos akrasijos sampratos pranašumus konstruojant neskeptinę baudžiamosios atsakomybės teoriją. (shrink)

In analytic epistemology, the propositional ignorance of an agent is consistently defined in terms of an agent not having knowledge or true belief that something is the case. Recently, however, Piedrahita (2021) and Pritchard (2021) have argued that ignorance involves some kind of epistemic fault. Pritchard claims that ignorance is the product of an intellectual defect in the agent as an inquirer, whereas Piedrahita claims that ignorance involves an agent being in a certain kind of epistemically suboptimal position. This article (...) uses willful ignorance in Anglo-American criminal law as a lens through which to assess these claims. First, I argue that willful ignorance is a counterexample to Piedrahita’s view of ignorance. Second, I argue that Pritchard’s view of ignorance illuminates the epistemic culpability of willful ignorance, but the view faces challenging questions about the relationship between epistemic norms and epistemic values. (shrink)