The aim of this paper is to theorize insurgent political action on the basis of Jean-Paul Sartre’s Critique of Dialectical Reason. It reconstructs a Sartrean model of insurgency that prioritizes an insurgent group’s capacity for situated inventions. It argues that, similar to Fanon, Sartre theorized that groups that struggle against oppression and exploitation constantly invent novel conditions that steer society in unforeseeable directions. However, these inventions of insurgent action are never absolutely contingent but always take place in concrete situations which (...) never cease to condition them. This paper analyses two concrete factors which condition the inventions of insurgent action: the seriality from which the group arises and to which it always threatens to return, and the actions of hostile groups. Taken together, this paper claims that Sartre provides a coherent and innovative account of insurgent political action. (shrink)

This paper aims to provide a materialist definition of the concept of depoliticization. ‘Post-foundational’ theorists have emphasized how a state of depoliticization symbolic covers up the fact that society is contingently instituted. This paper argues that an exclusive stress on the symbolic dimension of depoliticization overlooks its practical and material character. Based on the phenomenological materialism that Jean-Paul Sartre developed in his Critique of Dialectical Reason, I conceptualize depoliticization as the practical inability of groups to transform the present structures of (...) a society. In a state of depoliticization, practico-inert structures and serialities present an objective limit for political actors which their actions cannot transcend. Political contestations (debates, protests, strikes) can continue to take place, but they do so within predetermined objective and structural limits. This account shows that an exclusive stress on the symbolic markers of the political can obscure how democracy can function as an ideology, as power-holders legitimate themselves by acknowledging the legitimacy of political contestations that lack any practical capacity to transcend the given conditions towards the future. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama dvejopa machinacijos (Machenschaft) samprata Martino Heideg-gerio technikos filosofijoje. Pirmoji susijusi su Vakarų metafizikos destrukcija (Destruktion) ir jos kulmi-nacija reflektuojama moderniosios technikos plotmėje. Pirmiausiai machinaciją Heideggeris pristato kaip pačios Būties atsivėrimo būdą „pirmoje pradžioje“ (ersten Anfang). Machinacija lemia μετά judesio pamatą, nurodantį į nuolatinę transcendencijos aspiraciją bei „techninį“ esinių atvėrimo pobūdį, nors savo „pajėgumų“ prasme machinacija graikų metafizikoje dar glūdi implicitiškai. Eksplicitiškai machi-nacija pasirodo tik moderniojoje technikoje. Kiek kitokią machinacijos sampratą galime aptikti Heideg-gerio „Juoduosiuose sąsiuviniuose“ (Schwarze Hefte), rašytuose 1931–1938 (...) m. Juose pačią modernybės epochą filosofas pristato kaip machinaciją. Taigi straipsnyje siekiama išryškinti šių dviejų Heideggerio sampratų jungtį, kuri yra machinacijos galios (Macht) augimo tikrovės atžvilgiu nuoroda. (shrink)

Knyga sudaryta iš filosofinio dienoraščio, rašyto 2008 - 2011 metais ir yra "Filognozijos pradmenų" priešistorė. Joje matome visų pagrindinių filognozijos idėjų ištakas, vėliau išvystytas į sątvarologijos ir sievos teorijas. Remiantis F. Nietzsches filosofija, keliamos tikrovės prigimties, pažinimo, laisvės problemos, bet oponuojant jam ir siekiant įtvirtinti naujojo libertarizmo pagrindus. Pagrindinė šio libertarizmo idėja ta, kad laisvė yra ir laisvė blogiui, todėl tam, kad būtų priimtinas kaip politinė šiuolaikinės visuomenės doktrina, jis turi būti apribotas etika, tik taip padarant jį tinkamu bendrabūvio pamatu. (...) Šis principas libertarizme neretai užmirštamas, įsivaizduojant, kad laisvė naikinti laisvę yra sudėtinė jo dalis, tačiau tai klaidinga interpretacija, skirta supainioti protą ir apkaltinti libertarizmą nuodėmėmis, kurių jis neturi. (shrink)