Straipsnyje siekiama įrodyti, kad nors Dworkino pastanga rasti labiau praktinę patirtį atliepiantį moralinės tiesos supratimą yra pagrįsta, jo tikslas tokį supratimą plėtoti pasiliekant moralės objektyvumo sąvoką yra problemiškas. Straipsnio tikslas – įrodyti, kad reikėtų žengti vienu žingsniu toliau nei Dworkinas ir atsisakyti pačios moralės objektyvumo sąvokos. Kadangi moralės objektyvumas pačia savo samprata oponuoja bet kokiam subjektyvumui, jis yra vidujai nesuderinamas su tokia praktinės tikrovės patirtimi, kokią mes turime kaip asmenys iš pirmojo asmens, subjektiškos, pozicijos. Kitaip tariant, Dworkino siekis peraiškinti moralės (...) objektyvumą kaip kylantį iš pirmojo asmens perspektyvos yra vidujai prieštaringas. Straipsnyje pateikiami argumentai, kodėl ir kaip būtent moralinio tikrumo samprata galėtų žymiai adekvačiau įgyvendinti Dworkino siekį rasti labiau praktinį moralinio sprendinio ir moralinės tiesos supratimą. Ši moralinio tikrumo samprata, kaip alternatyva moraliniam objektyvumui, yra plėtojama remiantis vokiečių filosofo Roberto Spaemanno asmens ontologija. (shrink)

Recent works on narrative self-concept still do not pay enough attention to how a person’s actions influence her narration. Narrative structures may enable the subject to give meaning and continuity over time to her experience. But also, a person’s behavior can make sense of her self-concept. From this perspective, the Narrative Identity Theory might be insufficient for addressing the challenge of making sense of the subject’s actions during the interaction itself. The Dramatic Identity Theory's proposal can complement the Narrative Theory (...) on such points. Accordingly, this work will explore the relationship between these two theories in order to explain how the Dramatic Identity Theory can solve these problems, with a proposal based on the analogy between a theater actor’s performance and the subject's actions. (shrink)