This paper examines the relationship between Simondon's theory of individuation and Deleuze's transcendental empiricism. Deleuze credits Simondon with inventing a new conception of the transcendental – a claim that might have taken Simondon by surprise, as this term does not play any significant role in his oeuvre. The aim of this paper is to show both that Simondon's philosophy contributed to the construction of Deleuze's transcendental philosophy in an essential way and that the nature of his own project is radically (...) different from Deleuze's. The most important divergence between the two thinkers lies arguably in their respective methods. What this difference brings to the fore is Deleuze's adherence to the philosophical traditions of idealism and structuralism at this stage of his thought. (shrink)

Commentators have claimed that the philosophies of Merleau-Ponty and Deleuze converge upon a spatial field of sensation which is prior to representation. This essay will contest these readings by showing that, for Deleuze, the pre-representational spatial field of intensity is fundamentally split from thought. This “gap” between sensation and thought is, for Deleuze, fundamentally temporal, in that thought is continually open and passive to being violated and transformed by the sensible and the sensible is continually being pushed beyond itself by (...) a certain kind of thought. This violent exchange across the gap between thought and sensibility is found, by Deleuze, in Kant's notion of the aesthetic idea. On the contrary, for Merleau-Ponty, Kant's aesthetics imply a non-conceptual “ground” shared by both thought and sensibility. By contrasting these two readings of Kant's aesthetics, this paper reveals the basic divergence between the philosophies of Deleuze and Merleau-Ponty. (shrink)

The topic of this paper is the concept of originality as it relates to the concept of genesis developed by Deleuze in his early essay ‘The Idea of Genesis in Kant's Esthetics’. Using the exhibition of Tim Bennett's as a starting point, it brings together two accounts of originality, the first postmodern one represented by Rosalind Krauss's ‘The Originality of the Avant-garde’ and the second genetic kind found in Deleuze's aforementioned essay, to show how originality and genesis might correspond, paying (...) close attention to the transcendental innovations of Kant's aesthetic tradition to which both concepts belong. (shrink)

Understanding the exact nature of Deleuze's debt to Kant forms a large part of contemporary Deleuzian scholarship, a project made all the more urgent since the publication of Meillassoux's critique of correlationism in 2007. These Kantian readings present Deleuze as someone who continues Kant's transcendental project by reconsidering the nature of ‘immanent critique’. Immanent critique is no longer seen here as part of the critical enquiry into the possible conditions of experience, but as a staging of an encounter with the (...) genetic principle constituting these conditions, the real condition common to both the human subject and the world in which he or she lives. Such is the implicit demand of genetic recasting: that critique in its immanent form is something we can experience and learn. Presented with this demand, this essay addresses the problem of staging this immanent form of critique. It looks to Deleuze's essay on the work of Samuel Beckett, ‘The Exhausted’, to suggest a possible site for such an encounter with constitutive principle. Specifically, in Deleuze's discussion of … but the clouds … it finds a theory of the image, which can be understood in genetic terms, as a theory of the virtual. Thus the essay puts forward the thesis that Beckett, in constructing the image through the exhaustive process, recreates the virtual plane, in its openness and flux. (shrink)

Šiame straipsnyje keliamas ir nagrinėjamas klausimas: koks santykis yra tarp Kanto transcendentalinio idealizmo ir Deleuze’o transcendentalinio empirizmo. Šis tyrimas suponuoja ir kitus klausimus: jeigu kartotė galima, kodėl tai negalėtų būti moralės dėsnis? Kaip nutinka, kad dogmatizmo filosofas Kantas tampa dogmatinės minties ženklu Deleuze’o tyrime? Kodėl vidinės proto iliuzijos sukuria prielaidas minties dogmatikai įveikti? Kaip transcendentalinė logika oponuoja formaliajai logikai Deleuze’o prasmės koncepcijoje? Kokia prielaida remdamasis Deleuze’as priešpriešina champ transcendentalkonceptą Kanto ir Husserlio transcendentaliniam idealizmui? Kaip yra įmanoma preferuoti bedugnę transcendentaliniam idealui (...) ir priešpriešinti Kantui Antoniną Artaud? (shrink)

Šiame straipsnyje siekiama atsakyti į klausimą, kas galėtų susieti filosofiją ir vizualiuosius bei žodinius menus. Ar įmanoma ir jei taip, tai kaip įmanoma reflektuoti visus menus kaip vieno kūrybinio įvykio momentus? Siekiant atsakyti į šį klausimą, pirma, aptariamas logikos ir kūrybiškumo susikertant menui ir filosofijai susidūrimas, antra – žodžio ir vaizdo nebendramatiškumas, surastas / išrastas belgų siurrealisto René Magritte’o ir reflektuotas Michelio Foucault. Čia sugrįžtama prie klasikinio F. Niezsche’s disputo su Sokratu apie logikos ir kūrybiškumo priešpriešą ir siekiama atsakyti į (...) klausimą, kurią pusę – Sokrato ar F. Nietzsche’s – paremia šioje diskusijoje Gilles’is Deleuze’as ir Félixas Guattari. Atrodytų, kad jie suderina logiką ir kūrybiškumą, pastebėdami, kad menas nėra nei mokslinio mąstymo, nei filosofijos koreliatas ar papildas, kad trys minties formos – menas, mokslas ir filosofija – turi po nepriklausomą specifinę kryptį, Kita vertus, interpretuodamas I. Kantą, G. Deleuze’as pastebi disharmoniją tarp vaizduotės, supratimo ir proto, ir, sekdamas Antonino Artaud’o įžvalgomis, jis išskiria naują minties tipą kaip tarpinę teritoriją tarp žodžio ir vaizdo. (shrink)

Straipsnyje nagrinėjama Kanto nužymėtos ir Deleuze’o eksperimentiniame mąstyme rekonstruotos vaizduotės kaip vieno iš trijų proto gebėjimų raiškos lauko alternatyvos. Siekiama atsakyti į paties Deleuze’o išsikeltą kantišką klausimą: kokia yra giliausia paslaptis? Aptinkamos kelios atsakymo alternatyvos. Šiame tyrime paaiškėjo, kad Deleuze’o atsakymai į paties išsikeltą klausimą „kokia yra giliausia vaizduotės paslaptis?“ patiria metamorfozes, kurios apsuka ratą. Nuo pradinės pozicijos, kai vaizduotė veikia tik paklusdama intelektui ar protui, ji juda link laisvo trijų nepriklausomų sugebėjimų – intelekto, proto, vaizduotės atitikimo, paskui – link (...) jų nedarnios dermės, jų kovos, kuri skatina kiekvienos naują atsiskleidimą, galiausiai – prie vaizduotės anihiliacijos, kuri leidžia užgimti naujai minčiai, taigi, ratas apsisuka ir grįžtama prie jų dermės naujame lygmenyje, moderuojant filosofiniam skoniui. Tačiau visas šias metaformorfozes jungia viena bendra Kanto suformuluota prielaida: vaizduotė niekada neišvengia triadinės priklausomybės, ji neveikia viena; ji galima tik santykyje su intelektu ir protu, t. y. kitais trimis jai paraleliais ir simultaniškais sugebėjimais. (shrink)