Straipsnyje plėtojama apšvietos idealų kritika, pabrėžiamas sąžiningo proto ir objektyvios saviapgaulės ribotumas ir aiškinamos egzistencijos ir nepamatiškumo sąsajos. Objektyvacija, principingumas, nuoseklus sąžiningumas yra apšvietos paskatinti krypsmai, kurie ir šiandien veikia politinius ir institucinius sprendimus ir visuomenės reguliavimą. Straipsnyje polemiškai analizuojami: a) Hegelio samprotavimai apie apšviestą sąžiningą ir nelaimingą protą, objektyvacijos ribotumą, tarnystę abstraktiems principams, kurie išdėstyti „Dvasios fenomenologijoje“; b) Sartre’o diskusija apie sąžiningą, nuoseklią, principingą saviapgaulę ir žmogaus būties kartu su kitais fenomenas, aiškinami kūriniai „Būtis ir Niekis“ ir „Egzistencializmas – (...) tai humanizmas“; c) aptariamas nepamatiškumas kaip egzistencinio apsisprendimo prielaida ir jo sąsajos su politiškumu ir alternatyvų svarstymu. Straipsnyje aptariamas veiklus, integruotas į visuomenę ir įgalinantis žmogus, kuris kartu su kitais nuolatos peržengia objektyvizmo ir principingumo suvaržymus, atveria kelią alternatyviam dialogui, diplomatijai ir politiškumui. Straipsnio tikslas yra aktualizuoti sąžiningo proto ir apšviestosios saviapgaulės kritiką, kuri taikoma dabarties objektyvistinėms nuostatoms ir tariamai pakankamai pagrįstiems socialinio konstruktyvizmo sprendimams. (shrink)